šulnas

ךul̃nas, -à (< šumnas) adj. (4) DŽ, NdŽ, KŽ 1. Q54, CI183, R337, MŽ, N, K, KII203,235, KGr223, LL75, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, FrnW puikus, nuostabus, šaunus, vertas pagarbos: Geras, šulnas klapas R222, MŽ295. Šulnas, garbės vertas MŽ474. Šumnas, šulnas, gračnus CII593. Šulnas, pereinąs kitus, vyriausias R155. Šulną ir garbingą bajorą … į Prūsus išgabeno A1884,164. 2. J. puikiai padarytas, atliktas: Ba! mėsos visokios ir šulnų̃ smagurėlių virt ir kept gardžiai jau daug visur pasidaro K.Donel. Stots po gluosniu, kur lakštangė dainą šulną varo A1885,215. Aš pasidžiaugdams perskaičiau tavo gromatą šul̃ną K.Donel.

šulnaĩ adv. K; LL75: Savo išmintį Salomonas šulnai galėjo išrodyt brš.

3. N, [K], A1885,272, NdŽ, KŽ judrus, žvitrus, šoklus (apie žirgą): Arklys bėg šuoliais, šuolininkas, šulnas CII206. Bet ir ponai, su šulnaĩs skraidydami žirgais, rudenį peikė K.Donel. Pailsintas šulnas žirgas vos tik žengt pajėgia rš. 4. NdŽ ūmus, smarkus. 5. taurusis (apie metalus): Tyrinėti … dainų liudymus apie šulnų metalų – aukso, sidabro, žalvario daiktų vartojimą LTIII338(Bs).